Daržas mieste 🌱
Kvapai, spalvos ir savo rankomis auginamas maistas
Sveiki, bendraminčiai,
Panašu, kad su pavasariu pasipešusi žiema jau išbarstė paskutinį sniegą ir iš lėto sliūkina į savo šalčio karalystę poilsiauti. O aš seku orų prognozes ir jau fiziškai užuodžiu purenamos žemės kvapą, tuo tarpu akys regi vaizdinius, kaip tame kvape pradingsta gyvybe alsuojančios sėklos 🌸.
Šiame straipsnyje noriu Jums papasakoti:
istoriją apie mano santykį su daržais;
ką aš sėju ir sodinu savo darže;
kaip mano daržo gėrybes papildo gėrybės iš miško;
savaitės atradimai - straipsnio pabaigoje.
So let’s go!
Daržai ir aš
Daržas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Atmintyje matau paveikslus, kaip šeima ravi kolūkiui priklausančius hektarus runkelių. Vėliau ravėjau ir aš, tik jau savus, mūsų šeimos runkelius. Ravėjau ir morkas, burokus, svogūnus, salotas. Man, vaikui, ravėjimas atrodė kaip bausmė. Iki tol, kol apsiginklavusi tik pirštinėmis įveikiau balandas, aukščio su lig mano liemeniu, nustelbusias kokius 10 arų runkelių (kaimo žmonės žino, kad kai užpuola darbai, ne visada gali viską suspėti padaryti laiku). Nuravėjau, nuo kietų stiebų ant pirštų liko pūslių, bet mane pagyrė už atkaklumą. Nuo tada ravėjimas man pradėjo sietis su užsispyrimu ir valia. Ir dar - po daržų ir šieno vežimo sezono į mokyklą grįždavau baisiai gražiai įdegusi. Kažkaip tuometiniam protui tai atrodė svarbu.
Paaugusi buvau paaukštinta - dabar jau galėjau ir sėti.
Per gyvenimą su daržais patyriau ne vieną meilės ir nemeilės istoriją, bet finalas toks, kad nematau savo gyvenimo be daržo. Todėl turiu jį ir čia - Vilniuje.
Galimybė užsiauginti sau maisto mano gyvenime yra pati prabangiausia prabanga.
Man smagu ne tik galvoti, ką naudingo galėčiau pasisėti ar pasisodinti, bet ir kaip viskas turėtų atrodyti, kad derėtų tarpusavyje, kurtų malonumą akiai ir širdžiai. Nesu šioje srityje dar labai daug nuveikusi, bet kasmet įdedu vis daugiau įdirbio ir siekiu trokštamo rezultato.
Bet kam man reikia daržo gyvenant mieste?
Nes užaugau kaime ir kaimo iš mano širdies nebeištrinsi.
Nes augindama pati aš žinau, kur auginu, kuo laistau, kuo tręšiu.
Nes mano užaugintos daržovės, uogos ir vaisiai mano skonio receptoriams yra paties tobuliausio skonio.
Nes žemės darbai - tai pati didžiausia terapija nuo gyvenimo skubos.
Nes derliaus auginimas padeda pajusti gyvenimo ratą: planuoju, sėju, raviu, imu derlių, valgau ir konservuoju, ruošiuosi žiemai, žiemoju ir vėl planuoju, sėju, raviu…
Nes gyvenimo rato pajautimas mane pripildo saugumo ir pilnatvės.
Nes auginu vaikus ir noriu, kad ir jie išmoktų užsiauginti savo maisto.
Nes noriu, kad ir mano vaikai jaustų, kas yra gamtos kismas bei metų ratas, kad ir juos tai įžemintų bei padėtų pajausti ryšį su aplinka.
Vos spėjusi sutikti Naujuosius aš jau lindau į Pinterest ieškoti įkvėpimo. Čia tik vienas iš pavyzdžių. Na, ir kaip galima nenorėti?
P.S. Šis straipsnis apie tai, ką planuoju auginti. Tuo tarpu dirvodara, tręšimas ir augalų priežiūra lieka ateičiai.
Ką aš auginu?
Mano auginių sąrašas kasmet koreguojasi. Nes norisi išbandyti ką nors naujo, nes kažkam mano žemės nepatinka, nes kažko nenori mano šeima, nes kažkas nesudygo. Daržas keičiasi, auga, mažėja, priima naujus gyventojus ir atsisveikina su senais. Kaip koks gyvas kintantis organizmas. Nors ir kisme, bet kasmet į daržą telpa daržovės, uogos, prieskoniai, gėlės.
O šiemet jis atrodys maždaug taip⬇️
Daržovės
Šiltnamio neturiu, tad mano daržovės auga lauke. Dienomis jos šildosi po saule ir kedenasi plaukus vėjyje, o naktimis gėrisi žvaigždėmis.
Pomidorai
Ar girdėjote, kad aš esu žymi pomidorų augintoja? Žinoma, juokauju :) Bet kažkada, prieš kokius gerus penkis metus, užmačiau fotografo Eugenijaus Barzdžiaus žinutę soc. tinkle. Jis kūrė projektą apie daržus mieste. Kaip tik tokį turėjau po savo langais, todėl pasisiūliau dalyvauti. Įamžintos akimirkos su mano pomidorais ir meniškai nudžiūvusiais krapais nukeliavo net iki Šveicarijos.
Agurkai
Kaip ir kiekvienas save gerbiantis Lietuvos daržininkas auginu ir agurkus🥒. Pernai keletui iš jų leidau lipti į obelį. Nors užaugino agurkiukų, sužavėti nebuvo, tad šiemet, ko gero, pasiliksime arčiau žemės. Nuotrauka žemiau irgi iš Eugenijaus Barzdžiaus projekto. Joje įsiamžino antrą gyvenimą gyvenančiame plastikiniam puode augantys mano agurkai.
Morkytės
Įvairaus dydžio 🥕. Pavalgymui. Daug jų užsiauginti galimybės neturiu, bet smagu, kai gruodžio mėnesį gali nukeliauti iki lysvės ir išsirauti šviežutėlaitę morką. O vaikams kokia atrakcija! Šiemet abu šoko džiaugsmo šokį suradę peržiemojusią morką (tiesą pasakius, tokia ir žiema buvo) kovo mėnesį.
Pupelės
Dažniausiai šparaginės, nors man tooookios gražios 😍 visų rušių vijoklinės! Ir kokių tik jų žiedų nebūna! O šparagines mėgstu dėl to, kad jas galima sėti ir rugsėjo mėnesį bei gauti derliaus, kuriam visada atsiras vietos ant pietų stalo.
Žirniai
Vaikų reikalai. Sėjam saldžiuosius žirnius, kurie kartais būna nuraškomi dar visai plokščiomis ankštimis. Bet augant vaikams auga ir kantrybė, todėl tikiuosi, šiemet jau galėsim sulaukti išsipūtusių ankštelių ir skaniai jas lukštensim. Taip pat turiu mintį iš žirnių padaryti vaikams slėptuvę:
Cukinijos
Sako, kad jeigu cukinijoms aktyviai vendant savo vaisius (o gal daržovius?) tau niekas jų nepasiūlo, tu neturi draugų.
Cukinijos tikrai auga greitai ir lengvai, o panaudojimų būdų - koks milijonas. Salotoms, apkepams, blynams, vafliams, pyragams, valgyti vienas ar kaip garnyrą - kur padėsi, ten tiks (man patiko mintis, kad cukinijos neturi nuomonės :). Netgi cukinijų žiedus galima naudoti maistui ar jo papuošimui. Tik šiemet jas (arba bent keletą iš jų) auginsiu vertikaliai.Why? Video žemiau.
Smidrai
Svajoju apie smidrų lysvelę. Turiu vieną atkaklų smidrą, daržo valdose karaliaujantį nuo neatmenamų laikų. Bet niekada jo neskinu (net nežinau ar jis tas, valgomas), leidžiu augti ir šakotis, o laikui atėjus parūpinu storesnę šaką į pašonę, kad nuo vėjų neišvirstų. Man jo raudoni burbuliukai rudeniop visada primena vaikystę. Aš tik visai suaugusi supratau, kad močiutė savo gėlių darželyje augino smidrus, nes tų burbuliukų būdavo daug. Tik niekada tų smidrų nevalgėm (net nežinau ar jie buvo tie, valgomi).
Kale kopūstai
Mano vaikai mėgsta visokius kopūstinius augalus valgyti žalius. Todėl jiems užsukus į daržą visada turi būti koks nors lapas, tinkamas sugraužti tuojaus pat. O kale kopūstų lapai tam labai tinka. Nepasakyčiau, kad jie yra reiklūs dirvai, gal daugiau šilumai, nes tie krūmai, kurie augo mano sesers šiltnamyje - vešėjo ir bujojo, o lapus buvo galima skinti glėbiais. Maniškiai pakeltose lysvėse ir dar pridengti riešutmedžio šešėlio nesijaučia taip gerai, bet vis tiek auga, o jų garbanoti lapai tampa neblogu užkandžiu mano atžaloms.
Mėlynos bulvės
Sako, kad tai tikroji bulvių spalva ir tokias jas valgė senovėje. Norėčiau iki 10 krūmelių šių bulvių. Gal norėčiau norėti daugiau, bet kai vietos nedaug, tai gaila ją paskirti tik bulvėms. Juolab, kad vis dar turiu kaimą, iš kur galiu jų gauti. Bet mėlynų bulvių auginimas šiais laikais panašiau į egzotiką ar mokslinį eksperimentą. Vaikams turėtų būti įdomu ir naudinga. O ir skonis jų tikrai geras.
Uogos
Uogos mano darže apsigyveno pernai - pasodinau braškių 🍓 ir keturis krūmelius remontantinių žemuogių. Pakraštyje yra keletas šilauogių krūmų🫐. Kol kas nematau reikalo sodinti ką nors daugiau, nes už 100 metrų miške galime žemuoges ir mėlynes valgyti pilnomis saujomis ◡̈
Jeigu tais metais užtenka drėgmės, avietynai siūlo paragauti miško aviečių, o rudeniop dar atsiranda ir bruknių. Nors ir gyvenam mieste, miško gėrybės mums laisvai prieinamos.
Prieskoniai
Prieskoninių žolelių lysvėje žiemoja ir šilumos laukia kalninis dašis, katžolė, šaltmėtė, šalavijas, citrininis čiobrelis, česnakiukas. Pavasarį šią kompaniją papildau rozmarinu, ananasiniu šalaviju, stevija. Kaimynės darželyje visada būna kvapnaus raudonėlio (jis labai linkęs plėstis, tai kol kaimynė draugiškai dalinasi ◡̈, į savo valdas jo neįsileidžiu). Bazilikai, krapai ir petražolė įsitaiso kur nors tarp salotų. Šiemet planuoju pasėti mairūno ir peletrūno. Pastarojo praėjusią vasarą pašėlusiai ieškojau kokiam tai prancūziškam padažui prie mėsos ir niekur neradau, tad šiemet užsiauginsiu pati (jau užsisakiau daigelių iš Vilkės ūkio).
Gėlės
Be gėlių daržas ne daržas. Iki šiol visada auginau tik vaikus ir serenčius bei krūvą kambarinių gėlių. Šiemet viskas verčiasi - kambarinių gėlių sumažėjo, vaikai paaugo, o serenčių eilutės bus papildytos. Gal jų nebebus visai (eilučių, serenčiai tai bus, sergės braškes nuo šliužų). Eilutės man visada atrodė labai kultūringai, o aš, tuokart, noriu laukinio chaoso, įvairiaspalvių žiedų, kvapų ir daug bičių.
Medetkos
Ne tik dėl nuostabios oranžinės spalvos. Džiovinsiu jas ir gaminsiu drėkinantį kūno kremą - receptą mačiau The herbal academy.
Linai
Dėl jų trapaus mėlynumo ir vaikų edukacijos.
Kraujažolės
Norėčiau daržo pakraščiuose prisijaukinti kraujažoles. Ypatingų tikslų joms neturiu, tegul tiesiog būna tokios nuostabiai paprastos ir daržą paverčia dar labiau ,,laukiniu”.
Šalavijai
Jie irgi prie kraujažolių - tam, kad būtų gražūs ir gydytų mano širdį per akis. Ir kad bitutės dažniau apsilankytų.
KUR PERKU sėklas ir daigus?
Man patinka turėti patikimus žmones ir gamintojus, prie kurių ,,prilimpu” ir daugiau nebeieškau. Saugau laiką ir energiją, o kartu esu ištikima pirkėja ir savo mylimiausių palaikytoja. Todėl kasmet pirkti sėklas iš Žalios rasos krautuvėlės jau tapo savotiškai nuostabiu ritualu.
Gamtinis daržas - Vilkės ūkio parduotuvė, kur sezono metu galima surasti augalų sodinukų. Jau keliauja mano užsakymas su juozažolės ir kvapioji šalavijo sodinukais bei sapropeliu dirvos turtinimui.
Internete - visokiose specialiose grupėse galima rasti gerų pomidorų, arbūzų ar kitokių sėklų. O ir iš žmogaus pirkti visai smagu:)
Organic Way produkcijos galima rasti visokiose sodo ir daržo reikalų parduotuvėse.
Miško daržas
Apie miško uogas jau užsiminiau, bet dar yra ir miško daržo gėrybės. Tad be uogų iš miško parsinešu dilgėlių sriubai, garšvų salotoms, aviečių stiebų arbatai, ąžuolo, laukinės vyšnios lapų daržovių rauginimui. Mūsų miškas gerais metais netgi dosniai apdovanoja grybais - renkame voveraites, baravykus, makavykus.
Straipsnį rašiau ir perrašiau kelis kartus, tačiau esu įsitikinusi, kad vis tiek mano daržas atrodys dar šiek tiek kitaip. Nes viena yra planuoti, o kita - daryti. Būna, eigoje matai, kad kažko trūksta arba kas nors, ką nors atiduoda. Kartais nedaigios sėklos palaidoja dalį plano, o kitą dalį sugadina svečiai iš miško (užsuka zuikiai, stirnos).
Kad ir koks bus daržas, bet jis vis tiek bus ir mano metų ratas suksis mano rankose žemės ir savo užauginto maisto pavidalu.
Juntamo metų rato ir Jums,
Raimonda
SAVAITĖS ATRADIMAI
Costa Blanca Organics šampūnas su dilgėlėmis - sausėti linkusiems plaukams, kuriems reikia gyvybės iš gamtos. Miško darže užaugusios dilgėlės turtingos įvairiais mikroelementais, kurie gali turėti daug naudos ir mūsų plaukams.
Dublon - DJ iš Norvegijos, miksuojantis house ir jazz. Jo kūriniai šviesūs ir saulėti, gyvi ir primenantys pavasarinę paukščių kakofoniją. Labai tinka klausytis žarstant sėklas.
Melliodora - permakultūros pavyzdys. Sodyba, įrengta remiantis klestinčiose gamtos ekosistemose vyraujančiais dėsniais. Šiame video puikiai pavaizduota, kaip jeigu tik leisime, šie dėsniai gali reikštis ir mūsų gyvenimuose.
Džiaugiuosi su jumis kartu ir dalinuosi ta meile sodininkystei :) Jos vedina mūsų šeima prieš porą metų įsigijo sodybą Dzūkijoje ir - ach kaip gera - pagaliau išvykusi iš sostinės galiu pasireikšti. Tikra meditacija ir, kaip minite, didis džiaugsmas valgyti, ką pati užsiaugininai, gėrėtis.
Aš irgi užaugau su sodu, daržu, šieno vežimu ir netgi linų rišimu į pėdas (vau, kokia egzotika šiais laikais! Nors ir tais laikais kitose Lietuvos vietose buvo populiaresnės kitos kultūros, o ne linai). Dabar sodas už 200 km, todėl darželį turiu balkone. Auginu prieskonines žoleles, pomidorus, agurkus. Šiais metais jau imu pirmąjį ridikėlių ir salotų derlių :)